Širdies ir kraujagyslių sistema

Moters organizmas nėštumo ir gimdymo metu privalo užtikrinti adekvačią motinos ir vaisiaus kraujotaką. Svarbiausi širdies funkcijos pokyčiai vyksta per pirmąsias aštuonias nėštumo savaites. Jau penktąją nėštumo savaitę galima nustatyti padidėjusį minutinį širdies tūrį (bendrą širdies išstumiamą kraujo tūrį per minutę). Taip atsitinka dėl padažnėjusių širdies susitraukimų ir sumažėjusio sisteminio kraujagyslių pasipriešinimo. Nuo 10 nėštumo savaitės padidėja kai kurių hormonų (aldosterono, estrogenų, progesterono) aktyvumas. Šie hormonai skatina cirkuliuojančio kraujo tūrio padidėjimą, o ryškėjantis kraujagyslių sienelių elastingumas labai padidina kraujagyslių tinklo talpumą.

sirdis
heart.lt nuotr.

Širdis. Nėščios moters širdies susitraukimų dažnis net ramybės būklės padidėja maždaug dešimčia susitraukimų per minutę. Diafragma nėštumo metu pastumiama į viršų ir stumia širdį. Širdis pasislenka į viršų ir į kairę, šiek tiek pasisuka pagal išilginę savo ašį, o širdies viršūnė pasislenka į šoną nuo savo pradinės padėties. Rentgenogramoje matyti platesnis širdies šešėlis. Šių poslinkių mastai priklauso nuo gimdos dydžio ir padėties, pilvo sienos raumenų tonuso bei pilvo ir krūtinės ląstos formos. Neretai nėštumo metu širdiplėvės ertmėje (širdiplėvė – širdį dengianti plėvė, perikardas) susikaupia tam tikras skysčių kiekis, kuris tyrimo metu matyti kaip padidėjęs širdies šešėlis. Visa tai labai apsunkina nėščiųjų širdies ligų diagnostiką.

            Elektrokardiogramoje nėštumo metu paprastai žymesnių pokyčių neaptinkama, tik dėl širdies padėties pokyčių gali atsirasti širdies elektrinės ašies nukrypimas į kairę.  Auskultuojant širdį retkarčiais girdimas sistolinis ūžesys, sustiprėję abu širdies tonai, o kartais pirmasis širdies tonas būna skilęs. Sveikoms nėščiosioms gali atsirasti ekstrasistolių (ekstrasistolė – širdies arba jos dalies susitraukimas anksčiau negu tai turi vykti normaliai; liaudyje dažnai vadinama „širdies permušimais“) ir trumpų tachikardijos (padažnėjusio širdies plakimo) priepuolių. Svarbu atsiminti, kad nėštumo metu normalus širdies susitraukimo dažnis ramybėje (t.y. 60-80 k/min.) dažniausiai padidėja 10-20 k/min. Jei širdies susitraukimų dažnis >110 k/min., reiktų pasikonsultuoti su gydytoju. Po gimdymo visi šie reiškiniai dažniausiai išnyksta.

Kairysis širdies skilvelis nėštumo metu šiek tiek padidėja, nes jam reikia dirbti padidėjusio sistolinio tūrio (sistolinis tūris – širdies išstumiamas kraujo tūris per sistolę) sąlygomis. Tokių sąlygų susidarymo mechanizmas gana sudėtingas. Sumažėjus sisteminiam kraujagyslių pasipriešinimui ir vidutiniam arteriniam spaudimui (vidutinis arterinis spaudimas apskaičiuojamas pagal specialią formule, išmatavus sistolinį ir diastolinį spaudimą), ryškiai sumažėja širdies pokrūvis (pokrūvis – tai priešinimasis, kurį turi nugalėti širdies skilveliai, kad išstumtų kraują į aortą ir plaučių arteriją). Sumažėjus pasipriešinimui susidaro palankios sąlygos sistoliniam širdies tūriui padidėti. Po gimdymo visi šie pokyčiai išnyksta, bet vėl gali pasikartoti kitų nėštumų metu. Daugiavaisio nėštumo atveju bendras širdies kraujo išstūmimas yra apie 20 proc. didesnis nei vienavaisio nėštumo. Daugiavaisio nėštumo metu moters širdies sistolinis tūris yra dar didesnis, taip pat didesnis ir širdies susitraukimų dažnis. Jei širdies susitraukimai yra itin stiprūs ir labai dažni, tai rodo, jog fiziologiniai širdies ir kraujagyslių sistemos rezervai yra išsekę.

Minutinio širdies tūrio pokyčiai. Normalaus nėštumo metu arterinis kraujo spaudimas ir sisteminis kraujagyslių pasipriešinimas sumažėja, o cirkuliuojančio kraujo tūris, motinos kūno masė bei medžiagų apykaitos intensyvumas padidėja. Kiekvienas iš šių veiksnių turi įtakos širdies kraujo išstūmimo funkcijai. Nustatyta, kad minutinis širdies tūris ramybės būsenos, kai tyrimas atliekamas moteriai gulint ant šono, žymiai padidėja jau ankstyvuoju nėštumo periodu, o vėliau pamažu vis didėja per visą nėštumo laikotarpį. Išstumiamo iš širdies kraujo kiekio svyravimai labai priklauso nuo moters padėties tyrimo metu. Vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu išstumiamo kraujo kiekis yra gerokai didesnis gulint ant šono nei ant nugaros. Gulint ant šono išstumiamas kraujo kiekis vidutiniškai yra 1200 ml/min didesnis (apie 20 proc.) nei gulint ant nugaros. Šio reiškinio priežastis paaiškinama labai paprastai. Kai nėščioji guli ant nugaros, apsunkusi didelė gimda spaudžia stambiąsias venas ir tiesiog mechaniškai trukdo kraujui sugrįžti į širdį. Kai nėščioji stovi (kūno padėtis vertikali), jos minutinio širdies tūrio rodikliai beveik nesiskiria nuo analogiškų nenėščių moterų rodiklių. Po gimdymo minutinio širdies tūrio rodikliai sugrįžta į pradinį lygmenį.

Vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu visi širdies veiklos pokyčiai yra daug ryškesni nei nėštumo pradžioje: širdies susitraukimų dažnis, sistolinis tūris ir bendras kraujo išstūmimas yra ženkliai padidėję. Tuo tarpu bendras kraujagyslių pasipriešinimas tiek didžiajame kraujo apytakos rate, tiek mažajame yra sumažėjęs, taip pat sumažėja plazmos osmosinis slėgis.

sirdis2

Kraujo apytaka ir kraujo spaudimas. Nėščiųjų arterinio kraujospūdžio (AKS) rodikliai irgi priklauso nuo moters kūno padėties tyrimo metu. Matuojant AKS įprastiniu būdu žasto srityje, sistolinis kraujospūdis (sistolinis kraujo spaudimas – didžiausias spaudimas, kurį išvysto širdis susitraukimo metu; liaudyje jis dar vadinamas „viršutiniu“) nėščiajai gulint yra šiek tiek mažesnis nei sėdint. Mažiausias AKS nustatomas nėštumo viduryje, vėliau AKS rodikliai šiek tiek padidėja. Diastolinis kraujo spaudimas (diastolinis kraujo spaudimas – žemiausias spaudimas, kai širdis atsipalaiduoja; jis dar vadinamas „apatiniu“) nėštumo metu sumažėja labiau nei sistolinis. Normalus AKS nėštumo metu padidėja, tačiau neturėtų viršyti 140/90 mmHg ramybės metu. Jei AKS didesnis, reiktų pasikonsultuoti su gydytoju, nes tai gali būti susiję su pavojingomis nėštumo komplikacijomis – preeklampsija, eklampsija.

Teisinga rankos padėtis, matuojant AKS

sirdis3
hypertension-bloodpressure-center.com nuotr.

Veninis kraujospūdis apatinėje kūno dalyje, priešingai, padidėja. Tai susiję su venine kraujo staze, kurią sukelia pasunkėjusi kraujo tėkmė venose. Veninė kraujo stazė sudaro geras sąlygas atsirasti kojų patinimams ir vystytis venų varikozei. Labai dažnai nėštumo metu išsiplečia moterų kojų, vulvos arba analinės srities venos, ir po gimdymo susidarę mazgai ne visada išnyksta, nors veninis spaudimas ir normalizuojasi. Veninio spaudimo rodikliai taip pat priklauso nuo nėščiosios kūno padėties – spaudimas aukštesnis stovint, sumažėja gulint ant šono.

Paskutiniais nėštumo mėnesiais padidėjusi gimda spaudžia stambiąsias venas, ypač moteriai gulint ant nugaros, kraujas grąžinamas atgal į apatinę kūno dalį. Sutrinka kraujo pritekėjimas į širdies ertmes, kartu sumažėja ir išstumiamo kraujo kiekis. Tokie kraujo tėkmės sutrikimai gali sukelti gana staigią arterinę hipotenziją, kuri kliniškai aptinkama maždaug 10 proc. nėščiųjų.