Medžiagų apykaita

Baltymų apykaita. Motinos kraujas ir gimdos audiniai santykinai turtingesni baltymų nei riebalų ar angliavandenių. Nėštumo pabaigoje vaisius ir placenta kartu sveria apie 4 kg, iš jų maždaug 500 g sudaro baltymai. Dar apie 500 g baltymų yra gimdoje (kaip sutraukiantis baltymas), krūtų liaukose bei motinos kraujyje (hemoglobino ir plazmos baltymų pavidalu). Nėštumo metu su maistu gaunami baltymai motinos organizme geriau įsisavinami, todėl nėščiosioms būdinga ir padidėjusi azoto koncentracija.

Lipidų (riebalų) apykaita. Nėščiosios organizmas intensyviai kaupia riebalus, o kartu keičiasi ir lipidograma (riebalų sudėtis). Pagrindinių lipidų (cholesterolio ir triacilglicerolių) koncentracija kraujo serume padidėja ir nėštumo pabaigoje perkopia viršutinę normos ribą. Lipidų koncentracijos pokyčiai labai priklauso nuo kūno masės indekso (KMI) dydžio nėštumo pradžioje. Kuo didesnis KMI nėštumo pradžioje, tuo mažiau didėja lipidų koncentracija (atvirkštinis ryšys). Jeigu nėštumas komplikuotas, tai lipidų apykaitos pokyčiai gali būti itin ryškūs. Pavyzdžiui, cukriniu diabetu (CD) sergančių nėščiųjų lipidų koncentracija kraujyje (hiperlipidemija) yra daug didesnė ir labai priklauso nuo CD gydymo kokybės. Kai nėštumas komplikuojasi dėl hipertenzinės būklės (pvz. preeklampsijos), stipriai keičiasi lipidų sudėties rodikliai – padidėja triacilglicerolių, mažiau keičiasi mažojo tankio cholesterolio („blogojo“) koncentracija, šiek tiek mažėja bendrojo cholesterolio ir didelio tankio cholesterolio („gerojo“) rodiklių santykio reikšmė. Jei nėštumo metu nustatomas sulėtėjęs vaisiaus augimas, tai motinos organizme aptinkama sumažėjusi triacilglicerolių, ApoA lipoproteinų ir „blogojo“ cholesterolio (MTL-Ch) koncentracija, bet padidėjęs „gerojo“ cholesterolio (DTL-Ch) ir ApoA lipoproteidų santykio rodiklis. Pagal nėščiųjų lipidų apykaitos rodiklius galima spręsti apie vieną ar kitą nėštumo patologiją ir laiku pradėti gydymą.

Angliavandenių apykaita. Gliukozė yra svarbus energijos šaltinis vaisiaus audinių (tarp jų ir smegenų) vystymuisi. Gliukozė per placentą keliauja lengviausiu transportavimo būdu – difuzija, ją perneša nuo insulino (insulinas  – kasos β-ląstelių išskiriamas hormonas, reguliuojantis gliukozės koncentraciją kraujyje, padidindamas raumenų ir riebalinio audinio ląstelių laidumą gliukozei, taip pat jis slopina gliukozės sintezę kepenyse iš kitų medžiagų, pvz. pieno rūgšties, aminorūgščių, glicerolio) nepriklausomi specialūs ląstelių membranos baltymai GLUT 1 ir 3. Gliukozės pernešimas per placentos ir vaisiaus barjerus priklauso nuo gliukozės koncentracijos moters ir vaisiaus organizme, nuo barjero bendrojo paviršiaus ir pernešančių baltymų molekulių skaičiaus. Motinos organizmas, privalantis užtikrinti vaisiaus augimo ir vystymosi poreikius, gliukozės gamybą padidina nuo 16 iki 30 proc. Nustatyta, kad gliukozės gamybos padidėjimas atvirkščiai koreliuoja su svarbiausiais antropometriniais moters rodikliais – ūgiu ir kūno mase.

apykaita

Nėščiosios organizme išsivysto santykinis atsparumas insulinui. Jį išprovokuoja padidėjusi gliukozės gamyba, nėštumo metu išskiriami augimo faktoriai ir riebalinio audinio kaupimasis. Įtakos turi kitų placentos išskiriamų hormonų aktyvumas bei pasikeitęs riebalinio audinio atsakas į citokinų poveikį (citokinai – labai didelė grupė baltyminių medžiagų, koordinuojančių imunines organizmo reakcijas, ląstelių augimą, jų diferenciaciją ir kt.).

Jau ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu aptinkama atsparumo insulinui ir riebalinio audinio kiekybinių rodiklių atvirkštinė koreliacija. Įprastinei fiziologinei gliukozės koncentracijai kraujyje palaikyti insulino gamyba nėščiosios organizme padidėja 200-250 proc. Kai nėštumas komplikuojasi dėl gestacinio (nėščiųjų diabetas; GD) diabeto, šioms moterims aptinkamas sutrikęs atsparumas insulinui, ir tai yra nepalankus prognozinis veiksnys tiek motinai, tiek vaisiui. GD – angliavandenių apykaitos sutrikimas, pasireiškiantis įvairaus laipsnio hiperglikemija, pirmą kartą nustatytas nėštumo metu. GD diagnozuojamas atlikus gliukozės toleravimo mėginį ir nustačius, kad glikemija pavalgius yra 7,8 mmol/l ar daugiau. Šį mėginį geriausia atlikti  24—28 nėštumo savaitę.

Net ir tais atvejais, kai nėštumo metu nebuvo nustatyta jokių komplikacijų, susijusių su nėštumu (pvz., gestacinio diabeto, hipertenzinės nėščiųjų būklės), nėščiųjų hiperglikemija yra nepalankus veiksnys. Hiperglikemija gali būti vertinama kaip moters metabolinį sindromą prognozuojantis ženklas. Metabolinio sindromas – su atsparumu insulinui ir centrinio tipo nutukimu siejama patologija, diagnozuojama,  esant mažiausiai 3 rizikos veiksniams: abdominaliniam („pilvinis“, „obuolio“ tipo) nutukimui, trigliceridų (riebalų) koncentracijos kraujyje padidėjimui ir DTL-Ch koncentracijos sumažėjimui, padidėjus arteriniam kraujo spaudimui ir gliukozės koncentracijai kraujyje.