Kūno masė ir vandens apykaita

Kūno masė. Ryškūs kūno masės rodiklių ir kūno sandaros pokyčiai aptinkami tiek nėštumo ir gimdymo, tiek žindymo laikotarpiu. Kūno masės prieaugis nėštumo metu siejamas ne tik su vaisiaus augimu, placentos bei gimdos masės padidėjimu, bet ir su nėščiosios riebalinio audinio prieaugiu. Įvairių autorių duomenimis, nėštumo laikotarpiu bendras moters riebalinio audinio kiekis padidėja 3,5–4,6 kg. Toks kūno masės prieaugis yra fiziologiškas ir netgi pageidautinas reiškinys. Vis dėlto egzistuoja fiziologinės kūno masės prieaugio ribos, kurios labai priklauso nuo buvusio ankstesnio kūno masės indekso (KMI). Kuo didesnis KMI rodiklis prieš pastojimą, tuo mažesnis kūno masės prieaugis per nėštumą, t.y. tarp KMI ir kūnos masės prieaugio rodiklių egzistuoja atvirkštinis tarpusavio ryšys. Paprastai per nėštumą moterys priauga 12-14 kg. Labiausiai kūno masė didėja laikotarpiu nuo 13 iki 36 nėštumo savaitės. Nėščiosios kūno masės prieaugį sudaro vaisius, placenta, vaisiaus vandenys, taip pat padidėjusi gimda, krūtys, kraujo tūris, audinių skysčiai ir pasyvioji kūno masė – riebalinis audinys.

mase

Vandens apykaita. Nėštumui būdingas vandens sulaikymas kraujo plazmos osmosiškumo, o nėštumo pabaigoje apie 3,5 l vandens susikaupia vaisiuje, placentoje ir vaisiaus vandenyse. Dar apie 3,0 l susikaupia pačios motinos organizme: padidėja motinos kraujo tūris, dalis vandens susikaupia gimdos audiniuose ir padidėjusiose krūtyse. Taigi minimalus papildomai sukaupto vandens kiekis – apytiksliai 6,5 l. Dėl padidėjusio spaudimo venose (ypač apatinėse galūnėse) dienos pabaigoje tinsta nėščiųjų kojos. Taip gali susikaupti dar apie 1 l vandens. Vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu paburkimą gali išprovokuoti ir sumažėjęs audinių skysčio onkotinis slėgis.

mase2

Pradinė motinos kūno masė ir per nėštumą įgyti papildomi kilogramai yra tiesiogiai susiję su naujagimio kūno masės rodikliais. Dar nėra atsakyta į klausimą, ar motinos riebalai, ar vanduo turi didesnę įtaką embriono vystymuisi, tačiau yra pagrindo manyti, kad motinos organizmo vanduo turi daugiau įtakos vaisiaus kūno masei nei riebalai.

P.S. Osmosinis slėgis – jėga, skatinanti vandens molekules judėti iš vieno tirpalo į kitą pro puslaidę membraną koncentracijos gradiento kryptimi. Osmosinis tirpalų slėgis priklauso nuo jame ištirpusių neorganinių medžiagų dalelių kiekio. Bendras kraujo osmosinis slėgis yra 7,7 atmosferos. Sumažėjus kraujo plazmos osmosiškumui, skystis pereina iš kraujagyslių į audinių tarpą arba į tuščiavidures kūno ertmes.

Onkotinis slėgis – dalis kraujo osmosinio slėgio, kurį lemia stambiamolekuliai (dažniausiai baltymai) junginiai. Kraujo plazmoje onkotinį slėgį lemia baltymai, svarbiausi iš jų – albuminai. Mažėjant kraujo plazmos onkotiniam slėgiui, vanduo skverbiasi didesnio onkotinio slėgio kryptimi, t.y. į audinius. Taip formuojasi onkotiniai pabrinkimai.